Katechezė

Ko siekia katechezė?
Katechezės tikslai ir uždaviniai
Bažnyčia katechezę visuomet laikė viena pagrindinių savo pareigų, nes, prieš grįždamas pas Tėvą, prisikėlęs Viešpats davė apaštalams paskutinį įsakymą: padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones ir mokyti juos laikytis visko, ką tik Jis buvo jiems įsakęs (Jono Pauliaus II Apaštalinė adhortacija. Catechesi Tradendae, 1).
Naujajame Testamente randame graikų kalbos veiksmažodį katechein (katechein), kuris reiškia pasakoti, aidėti, pakartoti, mokyti žodžiu. Katechezė yra ypatinga Žodžio tarnystės forma, kuri brandina pirminį atsivertimą, kol jis tampa gyvu, išreikštu ir vaisingu tikėjimo išpažinimu (Bendrasis katechezės vadovas, 82). Kitais žodžiais tariant, katechezės tikslas – atgaivinti tikinčiojo širdyje tikėjimo „aidą“, jį auginti, padrąsinti tikintįjį, bendruomenę ar bažnyčią artintis prie Viešpaties Žodžio-Jėzaus Kristaus, Jį susitikti, su Juo bendrauti, savo gyvenimą su Juo suvienyti. „Jis vienas mus nuveda iki Tėvo meilės Šventojoje Dvasioje ir padaro Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo dalininkais“ (plg. CT 5).

Katechezės centre – Jėzus Kristus
Pirmasis katechetas yra pats Viešpats – Jėzus Kristus. Jis nuolat gaivina savo mokinių tikėjimą, vis iš naujo primindamas Raštus. Evangelinis pasakojimas apie mokinius iš Emauso (Lk 24, 13-35) mums parodo, kaip Viešpats atgaivina mokinių tikėjimą, vėl iš naujo moko, kartu su jais perskaito Raštus, primena ir naujai atskleidžia dovanojimo(si) gestus, juos papildydamas. Viešpats gaivina ir mūsų tikėjimą. Jis gaivina visą Bažnyčią savo Dvasia. Jis trokšta mus maitinti savo Žodžiu, sakramentais, meilės artumu, visu savo gyvenimu. Švenčiausiame Sakramente Jis mums atiduoda patį save. Tačiau Jis trokšta ne tik mūsų dvasią maitinti, bet taip pat nori, kad Jį, Jo Evangeliją skelbtume ir kitiems.

Bažnyčia ir katechezės vietos
„Krikščionių bendruomenė yra katechezės pradžia vieta ir tikslas. Būtent iš krikščionių bendruomenės kyla Evangelijos skelbimas, kuris vyrus ir moteris kviečia atsiversti ir sekti Kristumi. Tai ta pati bendruomenė, kuri priima trokštančius pažinti Viešpatį ir pradėti naują gyvenimą (…). Katechezė lieka visada ta pati, tačiau šios katechezės „vietos“ ją papildo jai būdingais bruožais“ (BKV 254). Šio tūkstantmečio pradžioje Popiežius Jonas Paulius II priminė tokią būtinybę: „Bažnyčią padaryti bendrystės namais ir mokykla…“. Todėl būtina kad Bažnyčia stiprintų savo katechetinę misiją skirtingose vietose: šeimoje, mokykloje ir parapijoje, ir tuo pačiu būtų kuriama jų bendrystė.
Pirmiausia – šeima. Ji yra tikėjimo lopšys. Tai ta vieta, kur vaikas gauna pirmąsias tikėjimo žinias bei patirtis, žengiami pirmieji maldos žingsniai. Todėl svarbu, kad vyktų nuolatinis šeimų tikėjimo gaivinimas, atnaujinimas bei stiprinimas, kad šeimoje vaikas išgirstų pirmuosius katechezės žodžius bei autentišką tikėjimo liudijimą. Kita „vieta“– parapija, tarsi vietinis „šulinys“, prie kurio ateinama numalšinti troškulio: kur dalijamasi tikėjimu, meldžiamasi, švenčiama Eucharistija, tikintieji stiprinami Viešpaties Sakramentais. Ji „lieka katechezės privilegijuota vieta. Jos pašaukimas – būti svetingais šeimos namais, kuriuose pakrikštytieji ir sutvirtintieji suvoktų esą viena Dievo tauta“ CT, 67. Trečioji vieta– mokykla. „Vaikų ir jaunimo katechezė remiasi mokykloje įgytomis žiniomis ir gebėjimais, visa tai gilina, skatina katechizuojamųjų liudijimą mokyklose, šeimoje ir savo aplinkoje“ („Gairės tikybos mokymui ir parapinei katechezei diferencijuoti“, Lietuvos Vyskupų konferencijos Švietimo komisija).

Katecheto užduotis ir misija
Esminis ir svarbiausias katechezės turinys – Jėzaus Kristaus slėpinys. Jo buvimas katechezės centre įpareigoja katechetą, kuriam Bažnyčia patiki misiją katechizuoti, būti pačiam pasinėrusiam į šį slėpinį ir gyventi bendryste su Jėzumi Kristumi, kad galėtų „…sau taikyti slėpiningus Jėzaus žodžius: ‚Mano mokslas ne mano, bet To, kuris yra mane siuntęs‘ “ (CT 6).